Saulė buvo pačiame zenite. Diskas, nuo dulkių įgijęs vario atspalvį, kabojo balzgano, drumzlino dangaus viduryje, apačioje išskydęs šešėlis mėšlungiškai lenkėsi ir šiaušėsi - tai pilkas, tai blunkantis, tai staiga vėl lyg atgyjantis, įgaunantis juoduojantį, ypač pamėklišką pavidalą. Kelio čia ir su žiburiu nerasi – matėsi tik nelygus pilkšvai geltonas sausas molis, suskilęs, sumintas, kietas kaip akmuo, dar ir plynas, tad visai nesuprantama iš kur čia buvo tiek daug dulkių.

Ačiū Dievui, vėjas pūtė į nugarą. Kažkur tolumoje užnugary jis į save traukė nesuskaičiuojamą gausybę nykių, įkaitusių dulkelių ir su kvailu užsispyrimu vilko jas palei saulės išdegintą išsikišimą, suspaustą tarp bedugnės ir Geltonosios sienos, tai išmesdamas jas besisukančiais verpetais iki pat dangaus, tai susukdamas jas į tirštus, lanksčius, beveik patrauklius, gulbės kaklą primenančius viesulus, ar tiesiog ridendavo jas besisukančiu velenu, o tada piktai, sviesdavo dygias adatėles į nugarą, plaukus, plakėsi, gyvuliškai, į prakaitu pasruvusią kaktą, daužėsi į rankas, ausis, lindo į kišenes, bėrė už apykaklės...

Čia nieko nebuvo, seniai jau nieko nebuvo. Galbūt ir niekada nebuvo. Saulė, molis, vėjas. Tik retkarčiais, verpetuodami ir nenatūraliai pasišokinėdami tarytum pajacas, praskriedavo dygliuoti krūmo, išrauto su šaknimis vienas Dievas žino kur, griaučiai. Nė lašelio vandens, jokių gyvybės ženklų. Ir tik dulkės, dulkės, dulkės, dulkės...

Kartkartėmis molis po kojomis kažkur dingdavo, ir prasidėdavo ištisinis akmeninis kratinys. Viskas čia buvo įkaitę kaip pragare. Tai iš dešinės, tai iš kairės iš praskriejančių dulkių kamuolių išnirdavo milžiniškos uolų nuolaužos – pilkos, tarsi miltais apibarstytos. Vėjas ir karštis joms suteikė pačias keisčiausias ir netikėčiausias formas, buvo baisu, kad jos tai pasirodo, tai vėl dingsta, kaip kokie vaiduokliai, žaidžiantys akmenines slėpynes. Žvyras po kojomis darėsi vis stambesnis ir staiga sąnašynas baigdavosi ir vėl po kojomis subildėdavo molis.